Aldehidinis aspektas: sintezinės natos, pakeitusios kvepalų kūrimo istoriją
Muzikoje akordas reiškia vienu metu skambančių natų derinį, sudarantį vientisą visumą. Parfumerio-kūrėjo darbe ši akordo sąvoka taip pat egzistuoja. Būtent ji sudaro pagrindinę kvepalų temą. O natos – tai komponentai, paprastai nuo 5 iki 10, kurie sujungti į visumą formuoja šį akordą.
Vienas ar keli aspektai gali jį papildyti – kuo daugiau aspektų, tuo sudėtingesnė kvepalų architektūra. Siekdamas sistemingumo, Prancūzijos kvepalų komitetas klasifikuoja kvepalus pagal jų kvapų šeimą (citrusinių, gėlinių, ambrinė, šiprinė, medinė, fougère).
Aldehidų apibrėžimas ir mokslinė kilmė
Aldehidų kilmė
XX amžiaus pradžioje buvo atrastos alifatinės aldehidų molekulės – sintetinės molekulės. 1835 m. baronas Von Liebig, vokiečių chemikas, jas išskyrė. Iš pradžių jos buvo naudojamos taupiai formulėse, tačiau galiausiai tapo nepakeičiamos parfumerijos laboratorijose.
Aldehidai chemijoje: anglies atomų grandinė
Chemijoje aldehidas yra specifinė atomų grupė. Aldehidai žymimi pagal ilgesnę ar trumpesnę tiesinę anglies atomų grandinę, pavyzdžiui: C1, C2, C3 … C12. Tačiau aldehidų pėdsakų galima aptikti ir gamtoje, ypač citrusinių vaisių ar kai kurių kitų vaisių natose.
1903 m. ponas Darzens atrado būdą stabilizuoti tam tikrus aldehidus, ypač aldehidą C12MNA, kurio kvapas šaltas, labai būdingas – metalinis, „švarumo“ ir šiek tiek citrusinis.
Aldehidai parfumerijoje: atskira kategorija
Tačiau parfumerijos kalboje aldehidai reiškia visai konkrečią kategoriją. Aldehidinės natos ypač dera su gėlinėmis natomis (žr. Gėlinė šeima), šipriniu ar mediniu aspektu, nes leidžia sustiprinti kvepalų šleifą (žr. Kur užsipurkšti kvepalus?).
Vis dėlto yra aldehidų, kurie nors ir vadinami šiuo pavadinimu, nepriklauso šiai olfaktorinei kategorijai (tai vaisinės natos):
- C 14: persiko nata
- C 18: kokoso riešuto kvapas
- C 16: avietė
Pirmasis aldehidų naudojimas kvepaluose
Aldehidų naudojimas tapo lūžio tašku olfaktorinės kūrybos istorijoje.
- Pradininkės: Houbigant ir Guerlain. Pirmieji kvepalai, kuriuose buvo panaudota ši molekulė, buvo Quelques Fleurs iš Houbigant – įvairiagėlis buketas – ir L’Heure Bleue iš Guerlain 1912 m.
- Ernest Beaux ir Chanel N°5. Būtent Ernest Beaux, 1921 m. dirbęs parfumeriu Chanel, pirmas „perdozavo“ aldehidus C10, C11, C12 MNA, kuriuos suderino su tauriuoju jazminu, rože ir ylang-ylang, sukurdamas abstraktu buketą. Tai buvo nepatikėtina Chanel N°5 sėkmė, pradėjusi naują kvapų šeimą: gėlinį aldehidinį.
Chanel N°5 legenda
Sakoma, kad pati Coco Chanel patikėjo Ernest Beaux norą turėti „modernų ir vibruojantį“ kvapą. Iš pradžių kompoziciją sudarė jazminas, rožė ir ylang-ylang. Šių kvepalų modernumą lemia aldehidų dozavimas. Pasakojama, kad sąmoningai padidindamas aldehidų kiekį 1 %, Ernest Beaux siekė, kad gėlinės natos nedominuotu.
Kita, labiau anekdotinė versija pasakoja, kad dozavimas, lėmęs N°5 sėkmę, buvo tiesiog manipuliacijos klaidos rezultatas… O pats kvepalų pavadinimas, garsusis skaitmuo „5“, esą atitinka ir bandymų skaičių, kurio prireikė legendinei formulei sukurti!
Elnett anekdotas
1960 m. L’Oréal plaukų lakas Elnett taip pat panaudojo šiuos aldehidus savo formulėje, suteikdamas jam tą „švarumo“ ir kirpėjo kvapą, tokį atpažįstamą.
Olfaktorinis vaidmuo: „Aldehidai priverčia gėles dainuoti“
Galima sakyti, kad aldehidai – šios „laboratorinės gėlės“ – suteikia kvepalams galios ir atneša didelį švarų metalinį šviežumą, spindesį, vibraciją. Jos „priverčia gėles dainuoti“, atskleisdamos klasikinių kvepalų natų modernumą.
Keli embleminės aldehidinės kompozicijos
- Arpège Lanvin (1927)
- Liu Guerlain (1929)
- Je Reviens Worth (1932)
- Fleurs de Rocaille Caron (1933)
- Madame Rochas Rochas (1960)
- Calèche Hermès (1961)
- Diva Ungaro (1965)
- Chamade Guerlain (1969)
- Calandre Paco Rabanne (1969)
- Rive Gauche Yves Saint Laurent (1971)
- First Van Cleef (1976)
- White Linen Estée Lauder (1978)
- Courrèges in Blue Courrèges (1983)
- La Pausa Les Exclusifs Chanel (2007)
- Beige Les Exclusifs Chanel (2009)
- Izia Sisley (2017)
