Kvepalų istorija (2 dalis): nuo Karalius Saulės iki Industrinės revoliucijos

XVII amžius: kvepalus gaminančių pirštininkių klestėjimas

Odos ir kvepalų sąjunga

Tuo laikotarpiu kvepalai ir odos apdirbimas buvo glaudžiai susiję. Nors kvapnių odos gaminių mada atsirado Renesanso laikais, jos populiarumas išliko ir XVII amžiuje. Visi odiniai daiktai – pirštinės, diržai ar batai – buvo įkvepinti maloniais aromatais.

Perukai ir nosinelės taip pat buvo kvepinami, tepami kvapniu taukiniu tepalu. Karališkasis leidimas vadintis tiek pirštininku meistru, tiek parfumeriu buvo suteiktas jau 1614 m. sausį.

Catherine de Médicis XVI amžiuje įvedė kvepalų madą Paryžiuje ir prisidėjo prie Grasso miesto klestėjimo – jis tapo „pasauline kvepalų sostine“. XVII amžiaus pabaigoje Grasso apylinkėse jazmino plantacijos užėmė apie penkiolika hektarų.

Distiliacijos procesas tobūlėjo. Grasas specializavosi kvepiančių pirštinių gamyboje. Šiame regione augalininkystė klestėjo. Miestas užmezgė prekybinius ryšius su Genuja ir Ispanija. Atsiradus spaustuvėms, daugybė leidinių pateikė gėlių vandenų, patalpų kvapų bei sauso kvapo preparatus pomandrams ir diržams.

Nors jazminas ir tuberozė buvo ypač mėgstami, gėliniai aromatai toli gražu nebuvo vieninteliai naudojami tuo laikotarpiu. Kitos medžiagos, tokios kaip muskusas, pačiulis, vetiveris ir santalmedis taip pat džugino parfumerius ir Prancūzijos dvarą. Egzotiškų žaliavų importui tuo metu labai pasitarnavo Rytų Indijos kompanijos įsteigimas.

Kvepalai Karališkajame dvare: kvapų maskavimas

To laikotarpio kūriniai aprašo Versalį kaip nešvarą ir dvokiančią vietą (žvelgiant iš šiandieninių pozicijų). Kvepalai čia buvo naudojami visų pirma slepiant pūvančius kvapus, tvyrojąsius aplinkoje, ir kūno kvapą.

Tualeto ritualas tada buvo labai toli nuo mūsų dabartinių įpročių. Be to, net Liudviko XIV tualetas, aprašytas kunigaikščio de Saint Simon viename iš jo veikalo, atskleidžia vandens nebuvo naudojama. Karaliaus Saulės prausimasis apsiribodavo rankų nuskalavimu vyno spiritu.

Iš tiesų, nuo didžiosios maro epidemijos 1348 m., gydytojai įtarė, kad vanduo silpnina organizmą, atidarydamas odos poras ir taip palengvindamas mikrobų įsiskverbimą.

Ši vandens baimė tik didėjo ir pasiekė viršūnę XVII amžiuje. Todėl aromatiniai produktai buvo naudojami blogiems kvapams maskuoti ir, kaip manyta, kūno vidaus valymui, apsaugant nuo blogo oro.

XVIII amžius: higienos ir subtilumų sugrįžimas

XVIII amžius žymi sugrįžimą prie saiko ir higienos. Žmonės tapo švaresni ir mažiau toleravo sunkius kvepalus. Aromatai tapo subtilesni. Dvaro papročiai kito, kaip ir higienos samprata, o maudymosi praktika vėl atgimė.

Beje, gyvenamose namuose ėmė atsirasti patalpos, skirtos tualeto ritualui ir gamtiniams poreikiams, vadinamos tualeto kambariu ir vonios kambariu, iki tol visiškai nežinomos.

Poreikis slėpti kūno kvapus emažėjo. Madinga tapo kaimo ir gamtos kvapai, o kvepiantys preparatai daresi įmantresniais ir rafinuotesniais. Liudviko XV dvaras net buvo pramintas „kvapniuoju dvaru“. Žymos asmenybės, tokios kaip Marie-Antoinette, savo ruožtu labai prisidėjo prie parfumerijos plėtros.

Eau de Cologne bei kvepalai iš Vokietijos sulaukdavo didžiulio populiarumo. Tarp žinomiausių gėlinių kompozičijų būtina paminėti Eau Divine, L’Eau de Mille Fleurs, Eau Bouquet du Printemps ir Eau Admirable. Taip pat buvo pradėti distiluoti citrusiniai vaisiai…

Techninė pažanga ir Eau de Cologne gimimas

Nors kvepalus gaminantys pirštininkės mėgavosi tam tikra gerove, juos paveikė odos prekybos krizė. Taip pirštininko amatas buvo pamažu apleistas parfumerijos naudai.

Graso parfumeriai tapo ypač garsiais, o jų meistrystė nuolat tobulėjo. Jie pamažu išmoko apdoroti iki tol neištirtas citrusų žieves, įskaitant bergamotės.

Taip pat XVIII amžiuje atsirado enfleurage metodas. Jean-Marie Farina tapo šios srities meistru ir pradėjo gaminti Eau de Cologne iš alkoholio ir citrusų.

Daugelis šiame produkte įžvelgė gydomųjų savybių, įskaitant Kölno medicinos fakulteto gydytojus. Šio produkto sėkmė netrukus išplito po visą Europą.

Taip pat 1791 m. buvo atrasta dirbtina soda, leidusi sukurti muilą. Tai buvo tikra revoliucija kosmetikos pasaulyje. Jau 1880 m. garsus Eugène Rimmel laikė, kad tualetinių muilų gamyba yra viena svarbiausių grožio srities šakų.

XIX amžius: šiuolaikinės parfumerijos revoliucija

Pirmoji XIX amžiaus pusė pasižymėjo „sausa“ parfumerija. Kitaip tariant, kvepiantys milteliai buvo parduodami pakeliuose ir naudojami drabužiams bei perukams. Vis dėlto Eau de Cologne augimas nutraukė šią tendenciją ir sukėlė susidomėjimą skystais kvepalais.

Laikotarpį ženklino nauji organinės chemijos tyrimai, leidę atrasti ir sukurti sintetinius produktus parfumerijai.

Mokslininkai pradėjo išskirti kvapines molekules, kad sukurtų kvapius produktus, neturinčius natūralaus atitikmens. Tarptautinė prekyba plėtėsi, leisdama parfumeriams įsigyti žaliavų iš užsienio. Tai jiems suteikė galimybę kurti daugybę originalių kompozicijų.

Imperatoriškas užsidegimas: Napoleonas ir imperatorienė Eugėnie

Bonapartų šeimoje kvepalai buvo aistra, jungusi imperatorius ir jų žmonas. Nuo Napoleono iki imperatorienės Eugénie, besaikis asmeninių kvapų naudojimas buvo būdingas imperatoriškasis bruožas.

Keturiasdešimt litrų: tiek odekolono vidutiniškai per mėnesį sunaudodavo Napoleonas. Be to, prieš kiekvieną mūšį jis gėrdavo Eau de Cologne, kuri buvo laikoma turinčia gydymo savybių, nors ir gana iliuzinių.

1853 m. Pierre François Pascal Guerlain, garsus prancūzų parfumeris, sukūrė Eau de Cologne Impériale imperatorienei Eugénie. Ant flakono buvo išgraviruotas paties imperatoriaus simbolis – bitė. Už šį darbą jis gavo oficialaus Jo Didenybės parfumerio titulą. Vėliau jis taip pat kūrė kvepalus užsienio imperatoriškiesiems dvarams.

Didžiosios istorinės parfumerijos namai

Šio amžiaus pabaigoje iškilo didžieji vardai:

• HOUBIGANT (1775)
• LUBIN (1798)
• ROGER & GALLET (1806)
• L.T. PIVER (1813)
• GUERLAIN (1828)
• PINAUD (1830)
• BOURJOIS (1863)
• COTY (1904)